Karl Marx
Klasių kova Prancūzijoje 1848—1850 m.
(Trijų pirmųjų skyrių tęsinys įdėtas „Naujojo Reino Laikraščio“ paskutinio, dvigubo, 5—6 numerio „Apžvalgoje“. Pradžioje ten aprašoma didelė prekybos krizė, kilusi 1847 m. Anglijoje; jos poveikiu į Europos kontinentą paaiškinamas tenykščių politinių komplikacijų paaštrėjimas, virtęs 1848 m. vasario ir kovo revoliucijomis, o paskui parodoma, kaip 1848 m. prasidėjęs ir 1849 m. dar labiau išsivystęs prekybos ir pramonės suklestėjimas paralyžiavo revoliucinį pakilimą ir tuo pačiu metu padarė galimas reakcijos pergales. Specialiai apie Prancūziją sakoma taip:)[1]
Tokie pat simptomai ėmė reikštis Prancūzijoje nuo 1849 m. ir ypač nuo 1850 m. pradžios. Paryžiaus pramonė ėmė dirbti pilnu tempu, medvilnės fabrikai Ruane ir Miulhauzene taip pat dirba gana gerai, nors čia, kaip ir Anglijoje, stabdančiai veikė aukštos žaliavos kainos. Be to, šito suklestėjimo išsivystymą Prancūzijoje itin paskatino plati muitų reforma Ispanijoje ir muitų sumažinimas įvairiems prabangos dalykams Meksikoje; Prancūzijos prekių išvežimas į abi tas rinkas žymiai padidėjo. Kapitalų augimas sukėlė Prancūzijoje visą eilę spekuliacijų, kurioms pretekstu pasitarnavo plataus masto Kalifornijos aukso kasyklų eksploatacija. Atsirado daugybė bendrovių, kurios savo pigiomis akcijomis ir socialistiškai dažytais prospektais kreipiasi tiesiog į smulkiųjų buržua ir darbininkų kišenes, bet iš tikrųjų tai yra gryniausias sukčiavimas, būdingas tik prancūzams ir kinams. Viena iš tų bendrovių buvo net tiesiog vyriausybės globojama. Įvežamieji muitai Prancūzijoje 1848 m. per pirmus devynis mėnesius sudarė 63 milijonus frankų, 1849 m. per pirmus devynis mėnesius — 95 milijonus frankų ir 1850 m. per pirmus devynis mėnesius — 93 milijonus frankų. Be to, 1850 m. rugsėjo mėnesį jie vėl pakilo daugiau kaip vienu milijonu, palyginus su 1849 m. atitinkamu mėnesiu. Išvežimas taip pat padidėjo 1849 m. ir dar daugiau 1850 m.
Labiausiai įtikinąs naujai prasidėjusio suklestėjimo įrodymas buvo tai, kad 1850 m. rugpiūčio mėn. 6 d. įstatymu Prancūzijos Bankas vėl pradėjo mokėti grynais pinigais[2]. 1848 m. kovo 15 d. bankas buvo gavęs teisę sustabdyti mokėjimus grynais pinigais. Buvusių apyvartoje banknotų kiekis, įskaitant ir provincijos bankus, tada sudarė 373 milijonus frankų (14 920 000 svarų sterlingų). 1849 m. lapkričio 2 d. apyvartoje buvo 482 milijonai frankų arba 19 280 000 svarų sterlingų, vadinasi, padidėjo 4 360 000 svarų sterlingų, o 1850 m. rugsėjo mėn. 2 d. — 496 milijonai frankų, arba 19 840 000 svarų sterlingų, t. y. padidėjo maždaug 5 mln. svarų sterlingų. Tačiau banknotų kursas nenukrito; atvirkščiai, banknotų apyvartos didėjimą lydėjo bankų rūsiuose nuolatos augančios aukso ir sidabro sankaupos, ir 1850 m. vasarą metalo atsarga pasiekė maždaug 14 milijonų svarų sterlingų, negirdėtą ligi tol Prancūzijoje sumą. Tai, kad bankas įstengė pakelti banknotų apyvartą ir kartu savo aktyvų kapitalą 123 milijonais frankų arba 5 milijonais svarų sterlingų, puikiai įrodo, koks teisingas buvo mūsų teigimas viename iš pirmesniųjų žurnalo numerių, kad finansinė aristokratija ne tik nebuvo revoliucijos parblokšta, bet, atvirkščiai, net dar sustiprinta. Šis rezultatas tampa dar akivaizdesnis iš šios Prancūzijos bankų įstatymų apžvalgos per pastaruosius metus. 1847 m. birželio 10 d. bankui suteikta teisė leisti 200 frankų banknotus. Ligi tol mažiausios vertės banknotai buvo 500 frankų. 1848 m. kovo 15 d. dekretu Prancūzijos banko banknotai buvo pripažinti teisėta mokėjimo priemone, ir bankas buvo atleistas nuo prievolės keisti juos metaliniais pinigais. Jo teisė leisti banknotus buvo apribota 350 milijonų frankų. Kartu su tuo jam buvo suteikta teisė leisti 100 frankų banknotus. Balandžio 27 d. dekretu įsakyta departamentų bankams susilieti su Prancūzijos Bankų; kitu dekretu, 1848 m. gegužės 2 d., jo teisė leisti banknotus padidinta iki 442 milijonų frankų. 1849 m. gruodžio 22 d. dekretu išleidžiamųjų banknotų maksimumas pakeltas iki 525 milijonų frankų. Pagaliau 1850 m. rugpiūčio 6 d. įstatymu vėl įvesta teisė keisti banknotus į pinigus. Tie faktai — nepaliaująs banknotų apyvartos didėjimas, viso Prancūzijos kredito koncentracija banko rankose ir viso Prancūzijos aukso bei sidabro sukaupimas jo rūsiuose, — iš viso to p. Prudonas padarė išvadą, kad bankas privalo dabar išsinerti iš savo senos gyvatės odos ir virsti prudonišku Liaudies banku. O iš tikrųjų Prudonui net nereikėjo pažinti Anglijos banko restrikcijos istorijos nuo 1797 iki 1819 m.[3], jam tik reikėjo žvilgterėti anapus kanalo, kad pamatytų, jog šis jam negirdėtas buržuazinės visuomenės istorijoje faktas buvo ne kas kita, kaip visiškai normalus buržuazinis reiškinys, kuris tik Prancūzijoje dabar pirmą kartą iškilo. Mes matome, kad tariamieji revoliuciniai teoretikai, kurie po laikinosios vyriausybės duodavo Paryžiuje toną, buvo tokie pat nemokšos klausimais dėl pavartotų priemonių pobūdžio ir rezultatų, kaip ir patys ponai iš laikinosios vyriausybės.
Nepaisant pramonės ir prekybos suklestėjimo, kuriuo Prancūzija dabar džiaugiasi, gyventojų masės, 25 milijonai valstiečių, gyvena didelę depresiją. Geri pastarųjų metų derliai numušė grūdų kainas Prancūzijoje dar labiau, negu Anglijoje, ir įsiskolinusių, nuvargintų lupikiškais procentais ir apsunkintų mokesčiais valstiečių būklė toli gražu nėra puiki. Bet, kaip paskutinių trejų metų istorija pakankamai aiškiai įrodė, toji gyventojų klasė visiškai nepajėgi revoliucinei iniciatyvai.
Tiek krizės periodas, tiek ir suklestėjimo periodas kontinente prasideda veliau, kaip Anglijoje. Pradinis procesas visados vyksta Anglijoje; ji yra buržuazinio kosmoso demiurgas. Įvairios ciklo fazės, kurį buržuazinė visuomenė vis iš naujo pergyvena, kontinente reiškiasi antrine ir tretine forma. Pirma, kontinentas išveža į Angliją žymiai daugiau, kaip į kurią kitą šalį. Bet šitas išvežimas į Angliją savo ruožtu priklauso nuo Anglijos padėties, ypač užjūrio rinkose. Toliau, Anglija išveža į užjūrio šalis žymiai daugiau, kaip visas kontinentas, ir kontinentinio eksporto į tas šalis dydis visados priklauso nuo Anglijos užjūrio eksporto. Tad jeigu krizės sukelia revoliucijas pirmiausia kontinente, tai jų priežastis vis dėlto visada glūdi Anglijoje. Buržuazinio organizmo galūnėse prievartinės katastrofos, aišku, turi įvykti greičiau, kaip jo širdyje, nes čia yra daugiau kompensavimo galimybių. Iš antros pusės, kontinentinių revoliucijų poveikio Anglijai laipsnis yra kartu ir barometras, kuris parodo, kiek tos revoliucijos iš tikrųjų gresia buržuazinės santvarkos pagrindams arba kiek jos liečia tik jos politines formacijas.
Viešpataujant tokiam visuotiniam suklestėjimui, kai buržuazinės visuomenės gamybinės jėgos tiek puikiai išsivysto, kiek tai iš viso įmanoma buržuazinių santykių rėmuose, negali būti nė kalbos apie tikrą revoliuciją. Tokia revoliucija yra galima tik tais laikotarpiais, kai šie abu veiksniai, šiuolaikinės gamybinės jėgos ir buržuazinės gamybos formos, ima prieštarauti vienas kitam. Įvairūs kivirčai, kuriais užsiima, kompromituodami vienas kitą, atskirų kontinento tvarkos partijos frakcijų atstovai, anaiptol neduos akstino naujoms revoliucijoms; atvirkščiai, jie tik ir galimi dėl to, kad visuomeninių santykių pagrindas šiuo momentu yra toks tvirtas ir — ko reakcija nežino — toks buržuazinis. Visi reakcijos mėginimai stabdyti buržuazinį vystymąsi taip pat neabejotinai suduš į tą pagrindą, kaip ir visas demokratų moralinis pasipiktinimas bei visos jų ugningos proklamacijos. Nauja revoliucija yra galima tik po naujos krizės. Bet ji yra lygiai taip pat neišvengiama, kaip ir ši pastaroji.
Pereisime dabar prie Prancūzijos.
Privertusi įvykdyti naujus rinkimus balandžio 28 d., pati liaudis pavertė niekais savo pergalę, iškovotą kartu su smulkiąja buržuazija kovo 10 d. rinkimuose. Vidalis buvo išrinktas ne tik Paryžiuje, bet ir Žemutiniame Reine. Paryžiaus komitetas, kuriame buvo stipriai atstovaujami Kalnas ir smulkioji buržuazija, paskatino jį priimti Žemutinio Reino mandatą. Kovo 10 d. pergalė nustojo savo lemiamos reikšmės; galutinis sprendimas buvo vėl atidėtas; liaudies įtempimas silpnėjo, ji ėmė priprasti prie legalių triumfų vietoje revoliucinių. Pagaliau Eženo Siu, sentimentaliai miesčioniško socialfantasto, kandidatūra visiškai panaikino kovo 10 d. revoliucinę prasmę, birželio sukilimo reabilitaciją; proletariatas geriausiu atveju galėjo priimti šią kandidatūrą, kaip pokštą grizetėms palinksminti. Prieš šitą padorią kandidatūrą tvarkos partija, įsidrąsinusi neryžtingos priešininkų politikos akivaizdoje, išstatė kandidatą, kuris turėjo įasmeninti birželio pergalę. Tuo komiškuoju kandidatu buvo spartietiškas šeimos tėvas Lekleras, kurio karžygiškus šarvus spauda betgi nudraskė gabalą po gabalo ir kuris rinkimuose taip pat puikiausiai pralaimėjo. Nauja pergalė balandžio 28 d. rinkimuose padrąsino Kalną ir smulkiąją buržuaziją. Kalnas širdyje jau džiūgavo galėsiąs pasiekti savo tikslą grynai legaliu keliu, nesukeldamas naujos revoliucijos, kuri vėl iškeltų proletariatą į priešakį; jis buvo tikras, kad per naujus 1852 m. rinkimus su visuotinės rinkimų teisės pagalba pasodins poną Ledriu-Roleną į prezidento kėdę ir užtikrins montanjarų daugumą Susirinkime. Tvarkos partija, kurią nauji rinkimai, Siu kandidatūra ir Kalno bei smulkiosios buržuazijos nuotaika visiškai įtikino, kad pastarieji bet kuriomis aplinkybėmis pasiryžę pasilikti ramūs, atsakė į abi rinkimų pergales rinkimų įstatymu, kuris panaikino visuotinę rinkimų teisę.
Vyriausybė buvo tiek atsargi, kad nesiėmė savo atsakomybe pasiūlyti tą įstatymo projektą. Ji padarė tariamą nuolaidą daugumai, pavesdama tą projektą paruošti šios daugumos šulams -— septyniolikai burggrafų[4]. Tuo būdu ne vyriausybė pasiūlė Nacionaliniam susirinkimui, o Susirinkimo dauguma sau pačiai pasiūlė panaikinti visuotinę rinkimų teisę.
Gegužės 8 d. projektas buvo įteiktas rūmams. Visa socialistinė-demokratinė spauda vieningai ėmė įtikinėti liaudį, kad ji laikytųsi kilnaus išdidumo, išlaikytų didingą ramumą, būtų pasyvi ir pasitikėtų savo atstovais. Kiekvienas tų laikraščių straipsnis buvo pripažinimas, kad revoliucija visų pirma panaikinsianti vadinamąją revoliucinę spaudą ir kad, vadinasi, dabar yra svarbu jai išsilaikyti. Tariamai revoliucinė spauda atskleidė visą savo paslaptį. Ji pati sau pasirašė mirties nuosprendį.
Gegužės 21 d. Kalnas iškėlė klausimą preliminariai svarstyti ir pasiūlė atmesti visą projektą, nes jis pažeidžia konstituciją. Tvarkos partija atsakė, kad konstitucija būsianti pažeista, jei reikėsią, o dabar tai nereikalinga, nes konstituciją galima visaip aiškinti ir tik dauguma esanti kompetentinga spręsti, kuris aiškinimas teisingas. Nesuvaldomai įniršusius Tjero ir Montalambero puolimus Kalnas sutiko padoriu ir kultūringu humaniškumu. Jis rėmėsi teisės pagrindu; tvarkos partija nurodė jam pagrindą, ant kurio išsivysto teisė — buržuazinę nuosavybę. Kalnas sudejavo: nejaugi tikrai norima žūt būt sukelti revoliuciją? Tvarkos partija atsakė: ji mūsų neužklups.
Gegužės 22 d. preliminarinis klausimo svarstymas buvo baigtas 462 balsų dauguma prieš 227. Tie patys žmonės, kurie taip iškilmingai ir taip nuodugniai įrodinėjo, kad Nacionalinis susirinkimas ir kiekvienas deputatas, atskirai paėmus, išsižada savo mandatų, kai tik jie išsižada jiems tuos mandatus pavedusios tautos, ramiai paliko sėdėti savo vietose ir, užuot patys veikę, staiga ėmė siūlyti šaliai, kad ji veiktų, būtent, peticijų keliu; o jie patys nepajudėjo nė tada, kai gegužės 31 d. įstatymas buvo puikiausiai priimtas. Jie mėgino atsikeršyti protestu, kuriuo jie užprotokolavo savo nedalyvavimą konstitucijos išniekinime, bet net ir to protesto jie viešai nepareiškė, tik slaptai įkišo į pirmininko kišenę.
150 000 karių armija Paryžiuje, ilgas galutinio sprendimo atidėliojimas, spaudos raminimai, Kalno ir naujai išrinktųjų deputatų dvasios silpnumas, didinga smulkiosios buržuazijos rimtis, o visų pirma prekybos ir pramonės suklestėjimas sutrukdė bet kuriuos revoliucijos mėginimus iš proletariato pusės.
Visuotinė rinkimų teisė savo misiją atliko. Tautos dauguma išėjo jos lavinamąją mokyklą, kurios vaidmenį ši teisė tik ir gali vaidinti revoliucinėje epochoje. Visuotinę rinkimų teisę turėjo pašalinti arba revoliucija arba reakcija.
Dar daugiau energijos parodė Kalnas netrukus po to įvykusio incidento metu. Karo ministras d’Opulis iš Susirinkimo tribūnos pavadino vasario revoliuciją pražūtinga katastrofa. Kalno oratoriams, kurie kaip visados triukšmingai reikšdavo savo dorovinį pasipiktinimą, pirmininkas Diupenas nedavė žodžio. Žirardenas pasiūlė Kalnui tuojau pat visiems išeiti. Rezultatas: Kalnas paliko vietoje, o Žirardenas, kaip jo nevertas, buvo išmestas iš jo tarpo.
Rinkimų įstatymas buvo reikalingas dar vieno papildymo, naujo spaudos įstatymo. Ilgai jo laukti neteko. Vyriausybės projektas, tvarkos partijos pataisų daugelyje vietų dar labiau pagriežtintas, padidino užstatus, nustatė specialų mokestį feljetoniniams romanams (atsakymas į Eženo Siu išrinkimą), apdėjo mokesčiu visus veikalus, spausdinamus savaitiniais ir mėnesiniais leidiniais ligi tam tikro lankų skaičiaus, ir pagaliau nustatė, kad kiekvienas laikraščio straipsnis būtų pasirašytas autoriaus pavarde. Užstatų nuostatai pražudė vadinamąją revoliucinę spaudą; liaudis jos žlugimą laikė atpildu už visuotinės rinkimų teisės panaikinimą. Tačiau nei naujo įstatymo tendencija, nei jo veikimas neapsiribojo vien šia spaudos dalimi. Kol laikraštinė spauda buvo anoniminė, ji buvo plačios, bevardės viešosios nuomonės organas; ji buvo trečioji valdžia valstybėje. Kiekvieno straipsnio pasirašymas darė laikraštį paprastu daugiau ar mažiau žinomų asmenų literatūrinių kūrinių rinkiniu. Kiekvienas straipsnis nusmuko ligi laikraštinio skelbimo. Ligi šiol laikraščiai kursavo kaip viešosios nuomonės popieriniai pinigai, dabar jie tapo daugiau ar mažiau abejotinais solo vekseliais, kurių kokybė ir paklausa priklausė ne tik nuo vekselio davėjo kredito, bet taip pat ir nuo indosanto kredito. Tvarkos partijos spauda agitavo ne tik už visuotinės rinkimų teisės panaikinimą, bet ir už kraštutiniausias priemones prieš „blogąją“ spaudą. Tačiau ir „geroji“ spauda su savo bauginamu anonimiškumu nebuvo patogi tvarkos partijai, ypač jos atskiriems provincijos atstovams. Ji norėjo turėti reikalą tik su apmokamu rašytoju, norėjo žinoti jo vardą, gyvenamąją vietą ir žymes. Veltui „geroji“ spauda skundėsi nedėkingumu, kuriuo atsimokėta už jos paslaugas. Įstatymas buvo priimtas, ir straipsnių pasirašymo reikalavimas ją pirmiausia palietė. Respublikonų publicistų vardai buvo pakankamai žinomi, bet garbingos firmos „Journal des Débats“, „Assemblée Nationale“[5], „Constitutionnel“[6] ir t. t. ir t. t. su savo plačiai reklamuojama valstybine išmintimi atsidūrė kvailiausioje padėtyje, kai visa ta paslaptinga kompanija staiga pasirodė parsiduodančiais ir patyrusiais „penny-a-liners“[7] — kaip Granjė de Kasanjakas, pripratusiais už grynus pinigus ginti bet ką, arba senomis mazgotėmis, kaip Kapfigas, vadinusiomis save valstybės vyrais, arba koketuojančiais spraktukais, kaip p. Lemuanas iš „Débats“.
Svarstant spaudos įstatymą, Kalnas jau buvo nusmukęs iki tokio moralinio sugedimo laipsnio, kad turėjo apsiriboti vien plojimais puikioms senos Luji Filypo laikų garsenybės, Viktoro Hugo, tiradoms.
Priėmus rinkimų įstatymą ir spaudos įstatymą, revoliucinė ir demokratinė partija pasišalino iš oficialios scenos. Prieš išsiskirstydamos į namus, netrukus po sesijos uždarymo abi Kalno frakcijos — socialistiniai demokratai ir demokratiniai socialistai — išleido du manifestus, du testimonia paupertatis[8], kuriuose jie įrodinėjo, kad nors jėga ir sėkmė niekada nebuvusios jų pusėje, užtat jie visados stovėję amžinosios teisės ir visų kitų amžinųjų tiesų pusėje.
Pažiūrėkime dabar į tvarkos partiją. „Naujasis Reino Laikraštis“ 3 nr. 16 psl. rašė: „Prieš restauracinius susivienijusių orleanistų ir legitimistų kėslus Bonapartas gina teisinį savo faktiškosios galios pagrindą — respubliką; prieš restauracinius Bonaparto kėslus tvarkos partija gina teisinį savo bendrojo viešpatavimo pagrindą — respubliką; legitimistai prieš orleanistus, orleanistai prieš legitimistus gina status quo — respubliką. Visos šitos tvarkos partijos frakcijos, kurių kiekviena svajonėse turi savąjį karalių ir savąją restauraciją, kiekviena uzurpatoriškiems ir maištingiems savo priešininkų kėslams stato priešpriešiais bendrą buržuazijos viešpatavimą, formą, kurioje jų visos atskiros pretenzijos tarpusavyje neutralizuojasi ir išsaugomos, — respubliką... Tjeras nė nenumanė, kiek tiesos pasakė savo žodžiais: „Mes, rojalistai, esame tikrieji konstitucinės respublikos ramsčiai“ “.
Ši respublikonų iš prievartos komedija, neapykanta status quo ir jo nuolatinis stiprinimas; nesiliaują Bonaparto susikirtimai su Nacionaliniu susirinkimu; vis naujai iškylanti tvarkos partijai grėsmė subyrėti į savo sudėtines dalis ir nuolatos pasikartojąs jos frakcijų susiliejimas; kiekvienos frakcijos mėginimas kiekvieną laimėjimą prieš savo bendrą priešą paversti savo laikinų sąjungininkų pralaimėjimu; savitarpio pavydas, klasta ir siundymai, nuolatinis kardų žvanginimas, kuris visados baigiasi Lamureto bučkiu[9], — ši visa nemaloni klaidų komedija niekados taip klasikiškai nesivystė, kaip per pastaruosius šešis mėnesius.
Tvarkos partija rinkimų įstatymą laikė kartu ir laimėjimu prieš Bonapartą. Argi Bonaparto vyriausybė, perdavusi savo įstatymo projekto redakciją ir atsakomybę už jį septyniolikos komisijai tuo pačiu neatsisakė nuo valdžios? Argi didžiausią Bonaparto jėgą prieš Susirinkimą nesudarė tai, kad jis buvo šešių milijonų išrinktasis? — Bonapartas savo ruožtu rinkimų įstatymą laikė nuolaida Susirinkimui, kuria jis pirko harmoniją tarp vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios. Atlyginimo už tai niekingas avantiūristas pareikalavo padidinti jo algą trimis milijonais. Argi galėjo Nacionalinis susirinkimas eiti į konfliktą su vykdomąja valdžia tuo metu, kai jis skelbė už įstatymų ribų esant didžiulę prancūzų tautos daugumą? Jis užsirūstino; atrodė, kad Jis pasiryžęs imtis kraštutiniausių priemonių; jo komisija atmetė pasiūlymą; bonapartistinė spauda savo ruožtu baugino, nurodydama į apiplėštąją, savo rinkimų teisės netekusią liaudį; įvyko daug triukšmingų susitarimo mėginimų; pagaliau Susirinkimas iš esmės nusileido, bet tuo pat metu atsikeršijo iš principo. Vietoje kasmetinio principinio algos padidinimo trimis milijonais, jis votavo Bonapartui tik vienkartine 2 160 000 frankų pašalpą. Nepasitenkinęs tuo, jis ir tą nuolaidą padarė tik tada, kai jai pritarė Šangarnjė, tvarkos partijos generolas ir neprašytasis Bonaparto globėjas. Tuo būdu tie du milijonai iš tikrųjų buvo votuoti ne Bonapartui, o Šangarnjei.
Ši nenoromis numesta dovana Bonaparto buvo priimta visiškai taip, kaip ji buvo duota. Bonapartistinė spauda atnaujino savo puolimus prieš Nacionalinį susirinkimą. O kai svarstant spaudos įstatymą buvo pasiūlyta pataisa dėl pavardžių pasirašymo, nukreipta visų pirma prieš antraeilius laikraščius, privačių Bonaparto interesų atstovus, svarbiausias bonapartistų organas „Pouvoir“ su neslepiamu įniršimu puolė Nacionalinį susirinkimą. Ministrai turėjo Susirinkime išsižadėti to laikraščio; atsakingasis „Pouvoir“ redaktorius buvo Nacionalinio susirinkimo patrauktas atsakomybėn ir nubaustas aukščiausia pinigine 5 000 frankų bauda. Kitą dieną „Pouvoir“ išspausdino dar įžūlesnį straipsnį prieš Susirinkimą, o vyriausybė atsikeršydama iškėlė bylą keliems legitimistiniams laikraščiams dėl konstitucijos pažeidimo.
Pagaliau buvo iškeltas klausimas dėl rūmų posėdžių atidėjimo. Bonapartas to atidėjimo pageidavo, kad galėtų veikti Susirinkimo nekliudomas. Tvarkos partija jo pageidavo iš dalies savo frakcinėms intrigoms, iš dalies asmeniniams atskirų deputatų reikalams. O abiem šalim jis buvo reikalingas reakcijos laimėjimams provincijoje sustiprinti ir toliau išplėsti. Susirinkimas todėl nutraukė savo posėdžius nuo rugpiūčio 11 d. ligi lapkričio 11 d. Tačiau, kadangi Bonapartas visiškai neslėpė, kad jis siekia atsikratyti įkyria Nacionalinio susirinkimo priežiūra, tai Susirinkimas pačiam savo pasitikėjimo votumui suteikė nepasitikėjimo prezidentu pobūdį. Nė vienas bonapartistas nebuvo įleistas į nuolatinę dvidešimt aštuonių narių komisiją, kuri Susirinkimo atostogų metu turėjo stovėti respublikos dorybės sargyboje. Vietoje bonapartistų buvo išrinkta net keletas respublikonų iš „Siècle“ ir „National“, kad būtų prezidentui pademonstruota daugumos ištikimybė konstitucinei respublikai.
Prieš pat atidedant Susirinkimo posėdžius, o ypač tuojau po to, atrodė, kad abi tvarkos partijos didžiosios frakcijos, orleanistai ir legitimistai, yra linkusios susitaikinti, suliejant abi karališkąsias šeimas, po kurių vėliavomis jos kovojo. Laikraščiai buvo pilni susitaikinimo projektų, kurie buvę svarstomi prie sergančio Luji Filypo lovos Sent Leonardse; bet Luji Filypo mirtis staiga padėtį suprastino. Luji Filypas buvo uzurpatorius, Henrikas V buvo apiplėštasis, o Paryžiaus grafas dėl Henriko V bevaikiškumo tapo jo teisėtu sosto įpėdiniu. Dabar išnyko bet koks pretekstas prieštarauti abiejų dinastijų interesų suliejimui. Bet kaip tik dabar abi buržuazijos frakcijos pagaliau suprato, kad jas skiria ne sentimentalus prisirišimas prie tos ar kitos karališkos šeimos, bet, priešingai, skirtingi jų klasiniai interesai skyrė abi dinastijas. Legitimistai, atvykę nusilenkti Henrikui V į Visbadeną, taip pat kaip ir jų orleanistiniai konkurentai — į Sent Leonardsą, gavo ten žinią apie Luji Filypo mirtį. Jie tuojau pat sudarė Vyriausybę in partibus infidelium, į kurią įėjo daugiausia jau minėtos respublikos dorybės gynėjų komisijos nariai ir kuri vieno konflikto partijoje proga ėmė visiškai atvirai proklamuoti teisę iš dievo malonės. Orleanistai džiūgavo dėl kompromituojančio skandalo, kurį šis manifestas sukėlė spaudoje, ir nė kiek neslėpė savo atviro priešiškumo legitimistams.
Nacionalinio susirinkimo atostogų metu pradėjo posėdžiauti departamentų atstovybės. Jų dauguma pasisakė už daugiau ar mažiau apribotą išlygomis konstitucijos pakeitimą, t. y. pasisakė už monarchijos restauraciją, neduodama jos tikslesnio apibūdinimo, už „klausimo išsprendimą“, kartu prisipažindama, kad ji perdaug nekompetentinga ir baili išspręsti šį klausimą. Bonapartistų frakcija pasiskubino šį konstitucijos pakeitimo pageidavimą išaiškinti Bonaparto prezidentinių įgaliojimų pratęsimo prasme.
Viešpataujančiai klasei buvo visiškai nepriimtinas teisėtas konstitucinis klausimo išsprendimas — Bonaparto atsistatydinimas 1852 m. gegužės mėnesį, naujo prezidento tuo pat laiku išrinkimas visų šalies rinkėjų balsais, konstitucijos pakeitimas, kurį turi padaryti specialiai tam reikalui išrinkti rūmai pirmaisiais naujojo prezidentavimo mėnesiais. Naujų prezidento rinkimų diena būtų visų priešiškų partijų: legitimistų, orleanistų, buržuazinių respublikonų, revoliucionierių susitikimo diena. Tai turėtų neišvengiamai sukelti smurto veiksmus tarp įvairių frakcijų. Net jeigu tvarkos partijai ir pavyktų susitarti dėl kurio nors neutralaus kandidato ne iš dinastinės šeimos, tai prieš jį stotų Bonapartas. Savo kovoje prieš liaudį tvarkos partija priversta nuolat didinti vykdomosios valdžios galią. Kiekvienas vykdomosios valdžios sustiprinimas stiprina jos turėtoją — Bonapartą. Dėl to tvarkos partija, stiprindama savo bendrąją galią, tiek pat stiprina Bonaparto dinastinių pretenzijų kovos priemones, stiprina jo šansus lemiamąją dieną jėga sutrukdyti konstitucinį išsprendimą. Tada Bonapartas savo kovoje su tvarkos partija taip pat nesivaržys pažeisti vieną konstitucijos pagrindą, kaip ir tvarkos partija savo kovoje su liaudimi nesivaržė pažeisti kitą konstitucijos pagrindą, panaikindama visuotinę rinkimų teisę. Greičiausia, jis net apeliuotų prieš Susirinkimą į visuotinę rinkimų teisę. Žodžiu, konstitucinis sprendimas pastato į pavojų visą politinį status quo, o susvyravus status quo, buržua ima vaidentis chaosas, anarchija, pilietinis karas. Jam vaidenasi, kad 1852 m. gegužės mėnesio pirmąjį sekmadienį atsidurs pavojuje jo pirkimai ir pardavimai, jo vekseliai, jo sutuoktuvės, jo notariniai aktai, jo ipotekos, jo žemės renta, buto nuoma, pelnas, visos jo sutartys ir pajamų šaltiniai, o tokiai rizikai jis negali ryžtis. Už politinio status guo svyravimo slepiasi visos buržuazinės visuomenės žlugimo pavojus. Vienintelis priimtinas buržuazijai išsprendimas, — tai išsprendimo atidėjimas. Ji gali išgelbėti konstitucinę respubliką tik pažeisdama konstituciją, pratęsdama prezidento valdžią. Tai ir yra paskutinis tvarkos partijos spaudos žodis po ilgai trukusių ir giliamintiškų debatų apie „klausimo išsprendimus“, kurių ji ėmėsi po generalinių tarybų sesijos. Tuo būdu galinga tvarkos partija savo gėdai pasijuto priversta rimtai skaitytis su juokinga, trivialia ir jos nekenčiama pseudo-Bonaparto asmenybe.
Šita nešvari asmenybė savo ruožtu klydo dėl priežasčių, dėl kurių jai vis dažniau ir dažniau atitekdavo reikalingo žmogaus vaidmuo. Tuo tarpu kai jo partija buvo pakankamai įžvalgi, kad Bonaparto kylančią reikšmę priskirtų susidariusioms aplinkybėms, jis pats tikėjo, kad tai priklauso tik nuo jo vardo magiškos galios ir nuo jo nuolatinių pastangų parodijuoti Napoleoną. Jo veiklumas augo kas dieną. Į legitimistų ir orleanistų piligrimavimą į Visbadeną ir St. Leonardsą jis atsakė savo kelionėmis po Prancūziją. Bonapartistai taip mažai tepasitikėjo magišku jo asmens poveikiu, kad masiškai kartu su juo visur siųsdavo, kaip klakerius, Gruodžio 10 d. draugijos, tos Paryžiaus liumpenproletariato organizacijos, narius, prikimšdami jais geležinkelio traukinius ir pašto diližanus. Jie įdėdavo savo marionetei į lūpas įvairias kalbas, kuriose pagal prezidento atitinkamą priėmimą viename ar kitame mieste prezidento politikos devizu buvo skelbiama tai respublikinė rezignacija, tai ištvermingas atkaklumas. Nežiūrint visų manevrų, tos kelionės visų mažiausia buvo panašios į triumfališkas keliones.
Manydamas, kad jam pavyko tokiu būdu sukelti liaudžiai entuziazmo, Bonapartas ėmėsi agituoti armiją. Jo įsakymu Satorio lygumoje, ties Versaliu, buvo suruošti didžiuliai kariuomenės paradai, kuriuose jis stengėsi papirkti kareivius česnakinėmis dešromis, šampanu ir cigarais. Jeigu tikrasis Napoleonas sunkiausiais savo užkariaujamųjų žygių momentais mokėjo pakelti nuvargusių karių dvasią trumpais patriarchališko familiarumo pasireiškimais, tai pseudo-Napoleonas manė, kad kariuomenė dėkojo jam šaukdama: „Tegyvuoja Napoleonas, tegyvuoja dešra!“, t. у. „Tegyvuoja dešra (Wurst), tegyvuoja juokdarys (Hanswurst)!“.
Tie paradai baigėsi tuo, kad prasiveržė ilgai slepiamas nesutarimas tarp Bonaparto bei jo karo ministro d’Opulio, iš vienos pusės, ir Šangarnjės — iš antros. Šangarnjės asmenyje tvarkos partija rado savo tikrai neutralų žmogų, kuris pats negalėjo turėti jokių dinastinių pretenzijų. Tvarkos partija buvo numačiusi jį Bonaparto įpėdiniu. Be to, dėl savo laikymosi 1849 m. sausio 29 ir birželio 13 d. Šangarnjė tapo dideliu tvarkos partijos karvedžiu, naujuoju Aleksandru, kurio brutalus įsikišimas, bailaus buržua manymu, perkirto revoliucijos Gordijaus mazgą. Būdamas iš tikrųjų tokia pat menkysta, kaip ir Bonapartas, jis perdaug pigiu būdu tapo jėga, ir Nacionalinis susirinkimas pavedė jam prezidento priežiūrą. Jis pats koketavo, — pavyzdžiui, debatuose dėl prezidento algos, — dėdamasis Bonaparto užtarėju ir vis išdidžiau laikydamasis jo ir jo ministrų atžvilgiu. Kai naujojo rinkimų įstatymo proga buvo laukiama sukilimo, jis uždraudė savo karininkams priimti bet kuriuos įsakymus iš karo ministro ar prezidento. Spauda savo ruožtu padėjo iškelti Šangarnjės asmenį. Nesant bent kiek žymesnių asmenybių, tvarkos partijai, žinoma, teko vienam asmeniui priskirti jėgą, kurios trūko visai jos klasei, ir tuo būdu išpūsti jį kažkokiu milžinu. Taip susidarė mitas apie Šangarnję, apie tą „visuomenės ramstį“. Begėdiškas suktumas, paslaptingas puikavimas, kuriais Šangarnjė teikėsi nešti ant savo pečių visą pasaulį, sudaro juokingiausią kontrastą su įvykiais Satorio parade ir po jo. Tie įvykiai neginčijamai įrodė, kad užtenka Bonaparto, to be galo mažo žmogučio, vieno plunksnos brūkštelėjimo šiam buržuazinės baimės fantastiniam padarui, milžinui Šangarnjei, degraduoti į paprasčiausią būtybę ir paversti jį, visuomenę gelbintį didvyrį, generolu pensininku.
Bonapartas jau kurį laiką keršijo Šangarnjei, provokuodamas savo karo ministrą disciplinariniams susidūrimams su nepatogių globėju. Pastarasis paradas Satorio laukuose privertė pagaliau prasiveržti senąją neapykantą. Konstitucinis Šangarnjės pasipiktinimas peržengė visas ribas, kai kavalerijos pulkai pražygiavo pro Bonapartą su antikonstituciniais šūkiais: „Tegyvuoja imperatorius“. Išvengti nemaloniems ginčams dėl tų šūkių būsimojoje rūmų sesijoje, Bonapartas nušalino karo ministrą d’Opulį, paskirdamas jį Alžyro gubernatorium. Jo vieton jis paskyrė ištikimą seną imperijos laikų generolą, kuris savo brutalumu visiškai prilygo Šangarnjei: Tačiau, kad d’Opulio atleidimas neatrodytų nuolaida Šangarnjei, Bonapartas tuo pačiu metu perkėlė generolą Neimejerį, dešiniąją didžiojo visuomenės gelbėtojo ranką, iš Paryžiaus į Nantą. Neimejeris buvo kaltas, kad paskutiniame parade pėstininkai pražygiavo pro Napoleono įpėdinį visiškoje tyloje. Šangarnjė, asmeniškai paliestas Neimejerio perkėlimo, ėmė protestuoti ir grasinti. Veltui! Po dviejų dienų derybų įsakymas apie Neimejerio perkėlimą į Nantą pasirodė laikraštyje „Moniteur“, ir tvarkos karžygiui neliko nieko kita, kaip pasiduoti disciplinai arba atsistatydinti.
Bonaparto kova su Šangarnje yra jo kovos su tvarkos partija tęsinys. Nauja Nacionalinio susirinkimo sesija lapkričio 11 d. prasideda todėl po bloga lemiančiu ženklu. Bet tai bus tik audra vandens stiklinėje. Aplamai pasikartos senasis žaidimas. Tvarkos partijos dauguma, nepaisant jos įvairių frakcijų principų gynėjų šauksmų, bus priversta pratęsti prezidento įgaliojimus. Savo ruožtu Bonapartas, nepaisant savo visų ankstyvesniųjų protestų, aprimęs jau vien dėl pinigų trūkumo, priims iš Nacionalinio susirinkimo rankų šitą valdžios pratęsimą kaip paprastą įgaliojimą. Tuo būdu klausimo išsprendimas nukeliamas, status quo pasilieka, kaip buvęs; kiekviena tvarkos partijos frakcija kompromituoja ir silpnina, daro neįmanomą kitą; plečiasi ir galų gale išsenka represijos prieš bendrąjį priešą, prieš nacijos masę, kol pagaliau patys ekonominiai santykiai vėl pasieks tokią išsivystymo pakopą, kada nuo naujo sprogimo išlėks į orą visos tos besivaržančios partijos su savo konstitucine respublika.
Buržua nuraminti reikia, beje, pasakyti, kad kovos tarp Bonaparto ir tvarkos partijos rezultatas yra tas, jog ji susmukdė biržoje daugybę smulkių kapitalistų, kurių kapitalai perėjo į stambiųjų biržos vilkų kišenes.
[1] Ši įžanginė pastraipa parašyta Engelso 1895 m. leidimui.
[2] — t. y. keisti banknotus į metalinius pinigus.
[3] Anglijos bankui išgelbėti nuo bankroto vyriausybė išleido 1797 m. specialų aktą, kuriuo nustatomas priverstinis banknotų kursas ir leidžiama bankui sustabdyti banknotų iškeitimą į auksą. 1819 m. aktu banknotų iškeitimas į auksą buvo atnaujintas.
[4] Turima galvoje tvarkos partijos deputatų biuras Įstatymų leidžiamajame susirinkime. Jo narius juokais vadindavo burggrafais monarchistų bejėgiškam valdžios troškimui ir feodaliniams siekimams pažymėti; pravardė paimta iš V. Hugo tokio pat pavadinimo dramos.
[5] „Assemblée Nationale“ („Nacionalinis Susirinkimas“) — monarchistinės krypties dienraštis, ėjo Paryžiuje 1848—1857 m.
[6] „Constitutionnel“ („Konstitucionalistas“) — konstuticinių monarchistų dienraštis, ėjo Paryžiuje 1815—1870 m.
[7] — eilučių medžiotojas.
[8] — neturtingumo liudijimus.
[9] Lamuretas — Įstatymų leidžiamojo susirinkimo deputatas XVIII amžiaus Prancūzijos revoliucijos metu. Pagarsėjo savo padarytu 1792 m. liepos 7 d. pasiūlymu baigti visus partinius ginčus brolišku bučkiu. Jo pasiūlymo paveikti priešiškų partijų atstovai puolė viens kitam į glėbį, bet ant rytojaus, kaip ir reikėjo laukti, šis veidmainingas „broliškas bučkis“ buvo užmirštas.