Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
Parašė: Karlas Marksas; patvirtinta Tarptautinės Darbininkų Asociacijos Generalinės Tarybos posėdyje 1870 m. rugsėjo 9 d.
Išspausdinta tuo pat laiku lapelių pavidalu anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
Tekstas: pagal lapelio tekstą, versta iš anglų kalbos
Savo pirmajame liepos 23 d. atsišaukime mes sakėme:
„Antrosios imperijos laidotuvių varpas jau nuskambėjo Paryžiuje. Antroji imperija baigsis tuo pačiu, kuo ji prasidėjo: pasigailėtina parodija. Bet nereikia užmiršti, kad kaip tik Europos vyriausybės ir viešpataujančiosios klasės įgalino Luji Bonapartą aštuoniolika metų vaidinti žiaurų restauruotosios imperijos farsa“.
Tuo būdu, dar prieš prasidedant karo operacijoms, mes į bonapartistinį muilo burbulą jau žiūrėjome, kaip į praeities dalyką.
Mes nesuklydome dėl Antrosios imperijos gyvybingumo. Mes taip pat nebuvome neteisūs bijodamiesi, kad Vokietijai „karas neteks savo grynai gynybinio pobūdžio ir išsigims į karą prieš Prancūzijos tautą“. Gynybinis karas tikrai pasibaigė Luji Bonaparto pasidavimu, Sedano kapituliacija ir respublikos paskelbimu Paryžiuje[1]. Bet dar žymiai anksčiau prieš šiuos įvykius, jau tuo pačiu momentu, kai visiškas bonapartistinio militarizmo supuvimas iškilo aikštėn, karinė Prūsijos kamarilė nusprendė karą paversti užkariaujamuoju. Tiesa, šiame kelyje buvo gana nemaloni kliūtis — paties karaliaus Vilhelmo pareiškimas karo pradžioje. Savo sosto kalboje Šiaurės Vokietijos reichstage Vilhelmas iškilmingai pareiškė, kad jis kariaująs prieš Prancūzijos imperatorių, bet ne prieš Prancūzijos tautą. Rugpiūčio 11 d. jis išleido manifestą prancūzų nacijai, kuriame sakė: „Kadangi imperatorius Napoleonas jūroje ir sausumoje puolė vokiečių naciją, kuri norėjo ir dabar nori gyventi taikoje su prancūzų tauta, aš pats ėmiausi vadovauti Vokietijos kariuomenei, kad atmuščiau šį puolimą, ir aš buvau karo įvykių eigos priverstas peržengti Prancūzijos sienas“. Nesitenkindamas pareiškimu, kad jis ėmėsi vadovauti Vokietijos kariuomenei, „kad atmuštų puolimą“, Vilhelmas grynai gynybiniam karo pobūdžiui patvirtinti pridėjo, kad tiktai karo įvykių eiga privertė jį peržengti Prancūzijos sienas. Gynybinis karas, žinoma, visai neneigia puolamųjų operacijų, kurias padiktuoja „karo įvykių eiga“.
Tuo būdu šis dievobaimingas karalius iškilmingai pažadėjo Prancūzijos ir viso pasaulio akivaizdoje kariauti grynai gynybinį karą. Kaip gi atleisti jį nuo šio iškilmingo pažado? Visos šios komedijos režisieriai turėjo dalyką pavaizduoti taip, tartum jis prieš savo valią pasiduoda primygtiniams vokiečių tautos reikalavimams. Jie tuoj davė ženklą Vokietijos liberalinei buržuazijai su jos profesoriais ir kapitalistais, su jos deputatais ir žurnalistais. Ši buržuazija, kuri savo kovoje dėl pilietinės laisvės nuo 1846 m. iki 1870 m. parodė nematytą neryžtingumą, nesugebėjimą ir bailumą, žinoma, susižavėjo tuo vokiškojo patriotizmo staugiančio liūto vaidmeniu, kurį ji turėjo vaidinti Europos scenoje. Ji užsidėjo pilietinės nepriklausomybės kaukę, apsimesdama, kad ji priverčianti Prūsijos vyriausybę vykdyti — ką? slaptus pačios vyriausybės planus. Ji gailėjosi dėl savo ilgamečio ir beveik religinio tikėjimo Luji Bonaparto neklaidingumu ir todėl garsiai reikalavo suskaldyti Prancūzijos respubliką. Sustokime akimirksnį ties tais padoriais pažiūrėti argumentais, kuriuos vartojo šie patriotizmo riteriai.
Jiе neišdrįsta tvirtinti, kad Elzaso-Lotaringijos gyventojai ilgisi Vokietijos glėbio. Kaip tik priešingai. Štrasburgas, norint jį nubausti už jo prancūziškąjį patriotizmą, buvo beprasmiškai ir barbariškai, — nes kariniu požiūriu svarbus ne miestas, o jo atskirai stovinti ir jį valdanti citadelė, — bombarduojamas šešias dienas „vokiškais“ sprogstamaisiais sviediniais, miestas padegamas ir daugybė beginklių gyventojų užmušama! Kur gi ne! Šių provincijų teritorija kadaise priklausė seniai mirusiai Vokietijos imperijai. Todėl ši teritorija su savo gyventojais turi būti konfiskuota kaip Vokietijos nuosavybė, kuriai dar nėra nustota įsisenėjimo teisės. Jeigu norima atstatyti senąjį Europos žemėlapį sutinkamai su senovės mėgėjų įgeidžiais, tai jokiu atveju nereikia užmiršti, kad Brandenburgo kurfiurstas kaip Prūsijos žemių valdovas kadaise buvo Lenkijos respublikos vasalas.
Bet apsukrūs patriotai reikalauja Elzaso ir tos Lotaringijos dalies, kurios gyventojai kalba vokiškai, kaip „materialinės garantijos“ prieš Prancūzijos agresiją. Kadangi ši šlykšti priedanga suklaidino daugelį neišmintingų žmonių, mes laikome savo pareiga ties ja smulkiau sustoti.
Nėra abejonės, kad bendra Elzaso ir priešais esančio Reino kranto padėtis, kai drauge beveik pusiaukelėje tarp Bazelio ir Germersheimo yra tokia didelė tvirtovė, kaip Strasburgas, labai palengvina Prancūzijai įsiveržti į pietų Vokietiją, tuo tarpu kai, priešingai, žymiai apsunkinamas įsiveržimas į Prancūziją iš pietų Vokietijos. Toliau, nėra abejonės, kad Elzaso ir Lotaringijos dalies prijungimas didžiai sustiprintų pietų Vokietijos sienas: ji tada būtų Vogezų kalnagūbrio valdovas per visą jo ilgumą ir taip pat įsiviešpatautų tvirtovėse, pridengiančiose jo šiaurinius praėjimus. Jeigu taip pat būtų prijungtas ir Mecas, tai Prancūzija tikrai šiuo metu būtų netekusi dviejų svarbiausių operacinių bazių prieš Vokietiją, bet tai nekliudytu jai pasistatyti naujas ties Nansi arba Verdenu. Vokietija turi Koblencą, Maincą, Germersheimą, Raštatą ir Ulmą — visas operacines bazes, nukreiptas specialiai prieš Prancūziją. Vokietija puikiai pasinaudojo jomis šiame kare. Kokį teisės šešėlį ji turi pavydėti Prancūzijai, kuri šiame krašte teturi tik dvi reikšmingas tvirtoves — Mecą ir Strasburgą? Be to, Strasburgas pavojingas pietų Vokietijai tik tol, kol ji yra atsiskyrusi nuo Šiaurės Vokietijos. Nuo 1792 m. iki 1795 m. pietų Vokietija nė karto nebuvo iš šios pusės užpulta, nes Prūsija dalyvavo kare prieš Prancūzijos revoliuciją; bet vos tik Prūsija 1795 m. sudarė separatinę taiką ir pietus paliko likimo valiai, prasidėjo įsiveržimai į pietų Vokietiją, kurie tesėsi iki 1809 m., ir Strasburgas tada buvo operacinė bazė. Iš tikrųjų suvienytoji Vokietija visada gali Strasburgą ir bet kurią Prancūzijos kariuomenę Elzase padaryti nekenksmingus, sukoncentravusi visą savo kariuomenę tarp Saarluji ir Landau, kaip buvo šiame kare, ir pastūmusi ją priekin arba stojusi į mūšį pakeliui iš Mainco į Mecą. Kol pagrindinė Vokietijos kariuomenės dalis tebėra ten, kiekvienai Prancūzijos armijai, iš Strasburgo žygiuojančiai į pietų Vokietiją, gresia pavojus būti apeitai ir atkirstai nuo savo bazės. Jeigu pastaroji kampanija ką nors įrodė, tai būtent tai, kad iš Vokietijos lengva įsiveržti i Prancūziją.
Bet, sąžiningai kalbant, argi aplamai nėra absurdas ir anachronizmas karinius sumetimus kelti principu, kuriuo remiantis būtų nustatomos nacionalinės sienos? Vadovaujantis šia taisykle, Austrija vis dar galėtų pretenduoti į Veneciją, į Minčio upės liniją, o Prancūzija — į Reino liniją Paryžiui apginti, kuriam neabejotinai labiau gresia puolimo pavojus iš šiaurės rytų, negu Berlynui iš pietvakarių. Jeigu sienos turėtų būti nustatomos pagal karo interesus, tai pretenzijoms nebūtų galo, nes kiekviena karo linija neišvengiamai turi savo trūkumų ir gali būti pagerinta prijungus naujas gretimas sritis; dar daugiau, šių sienų niekados negalima būtų galutinai ir teisingai nustatyti, nes kiekvieną kartą nugalėtojas diktuoja sąlygas nugalėtajam, ir, vadinasi, čia jau glūdi naujų karų užuomazga.
Su ištisomis nacijomis esti tas pat, kas ir su pavieniais žmonėmis, — to mus moko visa istorija. Norint iš jų atimti galimybę užpulti, reikia iš jų atimti visas gynybos priemones. Reikia juos ne tiktai paimti už gerklės, bet ir nužudyti. Jei kada nors nugalėtojas siekė „materialinių garantijų“, kad sulaužytų nacijos jėgas, tai tatai darė Napoleonas I savo Tilžės sutartimi[2] ir tuo, kaip jis ją taikė Prūsijai ir likusiai Vokietijai. Ir vis dėlto po kelerių metų visa jo milžiniška galybė išsisklaidė prieš vokiečių liaudį kaip dūmai. Bet ar gali „materialinės garantijos“, kurių Prūsija savo pasiučiausiose svajonėse tikisi pasiekti iš Prancūzijos, susilyginti su tomis, kurias Napoleonas I išplėšė iš pačios Vokietijos? Rezultatai ir šiuo atveju bus ne mažiau pražūtingi. Istorija savo bausmę matuos ne nuo Prancūzijos atplėštomis kvadratinėmis myliomis, bet didumu nusikaltimo, kuris pasireiškia tuo, kad antrojoje XIX amžiaus pusėje buvo atgaivinta užkariavimų politika.
Teutoniškojo patriotizmo gynėjai sako: bet jūs neturite maišyti vokiečių su prancūzais. Mes norime[3] ne garbės, bet tiktai saugumo. Vokiečiai iš esmės yra taikinga tauta. Prisidengdami kilnaus apsigynimo vėliava, o jie net užkariavimus paverčia iš būsimojo karo priežasties į amžinos taikos laidą. Žinoma, ne Vokietija 1792 m. įsiveržė į Prancūziją, turėdama kilnų tikslą nuslopinti XVIII amžiaus revoliuciją su durtuvų pagalba! Ir ne Vokietija sutepė savo rankas pavergiant Italiją, numalšinant Vengriją ir padalijant Lenkiją! Jos dabartinė militaristinė sistema, kuri visus sveikus gyventojus vyrus dalija į dvi dalis — į nuolatine armiją tarnyboje ir į antrą nuolatinę armiją atsargoje, kai, be to, abi lygiai turi neprieštaraudamos klausyti savosios iš dievo malonės vyriausybės, — ši sistema, žinoma, yra „materialinė“ taikos „garantija“ ir, be to, aukščiausias civilizacijos tikslas! Vokietijoje, kaip ir visur kitur, esamosios valdžios pataikūnai nuodija visuomenės nuomonę melagingos savigyros smilkalais.
Juos, šiuos vokiškuosius patriotus, labai erzina Prancūzijos tvirtovės Mecas ir Strasburgas, bet jie nemato nieko neteisingo plačioje Rusijos sustiprinimų sistemoje Varšuvoje, Modline ir Ivangorode. Drebėdami prieš bonapartistinių puolimų baisumus, jie užmerkią akis prieš visą carinės globos gėdą.
Lygiai taip pat, kaip 1865 m. Luji Bonapartas pasikeitė pažadais su Bismarku, — taip 1870 m. pasikeitė pažadais Gorčakovas su Bismarku. Lygiai taip pat, kaip Luji Napoleonas tikėjosi, kad 1866 m. karas, nualinęs abi puses — Austriją ir Prūsiją, padarys jį vyriausiu Vokietijos likimo lėmėju, — taip Aleksandras tikėjosi, kad 1870 m. karas, nualinęs Vokietiją ir Prancūziją, įgalins jį tapti visos Vakarų Europos likimo lėmėju. Lygiai taip pat, kaip Antroji imperija manė, kad negali kartu egzistuoti ji ir Šiaurės Vokietijos sąjunga, — taip autokratinė Rusija turi jausti sau pavojų iš Prūsijos vadovaujamos Vokietijos imperijos pusės. Toks yra senosios politinės sistemos dėsnis. Šios sistemos ribose vienos valstybės laimėjimas yra kitos pralaimėjimas. Vyraujanti caro įtaka Europoje turi šaknis jo tradicinėje viršenybėje Vokietijai. Tuo momentu, kai vulkaninės socialinės jėgos grasina pačioje Rusijoje sukrėsti giliausius patvaldystės pagrindus, ar gali caras leisti taip susilpnėti savo prestižui užsienyje? Maskvos laikraščiai jau ėmė kalbėti ta kalba, kuria kalbėjo bonapartistiniai laikraščiai po 1866 metų karo. Nejaugi teutonų patriotai iš tikrųjų mano, kad Vokietijai bus laiduota laisvė ir taika, jeigu jie privers Prancūziją pulti į Rusijos glėbį? Jeigu karo laimė, apsvaigimas savo laimėjimais ir dinastinės intrigos pastums Vokietiją grobti Prancūzijos žemes, tai jai paliks tik du keliai: arba ji turės, neatsižvelgdama į nieką, tapti aiškiu Rusijos užkariaujamosios politikos įrankiu, arba ji turės po neilgo poilsio pradėti rengtis antram „gynybiniam“ karui, bet ne vienam iš tų naujai išrastų „lokalizuotų“ karų, о rasiniam karui, karui prieš susijungusias slavų ir romanų rases.
Vokiečių darbininkų klasė, negalėdama sukliudyti kilti šiam karui, energingai rėmė jį kaip karą dėl Vokietijos nepriklausomybės, dėl Prancūzijos ir visos Europos išvadavimo iš slėgiančio Antrosios imperijos jungo. Vokietijos pramonės darbininkai drauge su žemės ūkio darbininkais sudarė didvyriškosios kariuomenės branduolį, tuo tarpu kai namie liko jų pusalkanės šeimos. Be aukų, patirtų karo lauke užsienyje, jų laukia nemažesnės aukos namie nuo skurdo. Ir jie dabar savo ruožtu reikalauja „garantijų“, kad jų begalinės aukos nebuvo bergždžios, kad jie iš tikrųjų išsikovojo laisvę, kad pergalės, kurias jie laimėjo prieš Bonaparto armijas, nevirs, kaip 1815 m., Vokietijos liaudies pralaimėjimu. Ir kaip pirmosios tokios garantijos jie reikalauja garbingos taikos su Prancūzija ir Prancūzijos respublikos pripažinimo.
Vokietijos socialdemokratų darbininkų partijos Centro Komitetas rugsėjo mėn. 5 d. paskelbė manifestą, kuriame jis energingai reikalavo šių garantijų.
„Mes, — sakė jis, — protestuojame prieš Elzaso-Lotaringijos aneksiją. Ir mes žinome, kad kalbame Vokietijos darbininkų klasės vardu. Bendrais Prancūzijos ir Vokietijos interesais, taikos ir laisvės interesais, Vakarų Europos civilizacijos kovos prieš Rytų barbariškumą interesais Vokietijos.. darbininkai jokiu būdu nepakęs Elzaso-Lotaringijos aneksijos... Drauge su savo draugais, visų šalių darbininkais, mes tvirtai ir ištikimai kovosime dėl proletariato bendrojo tarptautinio reikalo!“
Deja, mes negalime tikėtis jų betarpiško pasisekimo. Jeigu Prancūzijos darbininkai negalėjo sustabdyti agresoriaus taikos metu, tai ar Vokietijos darbininkai turi daugiau šansų sulaikyti nugalėtoją karo karštligės metu? Vokietijos darbininkų manifestas reikalauja išduoti Luji Bonapartą kaip paprastą nusikaltėlį, į Prancūzijos respublikos rankas. O jų valdovai visomis jėgomis stengiasi vėl pasodinti jį į Tiuilrio sostą kaip tinkamiausią žmogų Prancūzijai pražudyti. Kaip ten bebūtų, istorija parodys, kad Vokietijos darbininkai padaryti ne iš tokios minkštos medžiagos kaip Vokietijos buržuazija. Jie atliks savo pareigą.
Mes drauge su jais sveikiname respublikos įsteigimą Prancūzijoje, bet tuo pat metu mus kankina baimė, kuri, tikimės, pasirodys neturinti pagrindo. Ši respublika nenuvertė sosto, ji tik užėmė jo paliktą tuščią vietą. Ji buvo paskelbta ne kaip socialinis laimėjimas, bet kaip nacionalinė gynybos priemonė. Ji yra laikinosios vyriausybės rankose, kuri susideda iš dalies iš užkietėjusių orleanistų, iš dalies iš buržuazinių respublikonų, o kai kuriems iš šių pastarųjų 1848 m. birželio sukilimas paliko nenuplaunamą dėmę. Funkcijų pasidalijimas tarp šios vyriausybės narių žada labai maža gero. Orleanistai užėmė stipriausias pozicijas — armiją ir policiją, tuo tarpu kai tariamiesiems respublikonams palikta plepėjimo funkcija. Kai kurie iš pirmųjų šios vyriausybės žingsnių gan aiškiai parodo, kad ji paveldėjo iš imperijos ne tiktai griuvėsių krūvą, bet taip pat ir jos baimę prieš darbininkų klasę. Jeigu jie dabar respublikos vardu besaikėmis frazėmis žada negalimus dalykus, tai ar tik nedaroma tai tam, kad kiltų riksmas, reikalaująs „galimos“ vyriausybės? Ar respublika neturi tik būti, kai kurių buržuazinių jos vadeivų nuomone, pereinamąja pakopa ir tiltu į Orleanų restauraciją?
Tuo būdu Prancūzijos darbininkų klasė yra sunkiausioje padėtyje. Bet kuris mėginimas nuversti naująją vyriausybę, kai priešas jau beveik beldžiasi į Paryžiaus vartus, būtų beviltiška beprotybė. Prancūzijos darbininkai turi atlikti savo pilietinę pareigą, bet jie neturi leisti savęs sužavėti nacionalinėms 1792 m. tradicijoms, kaip Prancūzijos valstiečiai davėsi apgaunami nacionalinių pirmosios imperijos tradicijų. Jie turi ne kartoti praeitį, bet statyti ateitį. Tegu jie ramiai ir ryžtingai naudojasi visomis priemonėmis, kurias teikia jiems respublikinė laisvė, kad pagrindiniau sustiprintų savo pačių klasės organizaciją. Tai duos jiems naujų Herkulio jėgų kovoti dėl Prancūzijos atgimimo ir dėl mūsų bendrojo reikalo — proletariato išvadavimo. Nuo jų jėgos ir išminties priklauso respublikos likimas.
Anglijos darbininkai jau ėmėsi priemonių, kad su gaivinamai veikiančio spaudimo iš išorės pagalba sulaužytų jų vyriausybės nenorą pripažinti Prancūzijos respubliką[4]. Dabartiniu delsimu Anglijos vyriausybė, tur būt, nori atitaisyti antijakobininį 1792 m. karą ir tą nepadorų skubotumą, su kuriuo ji pripažino valstybės perversmą. Be to, Anglijos darbininkai reikalauja iš savo vyriausybės, kad ji visomis jėgomis priešintųsi Prancūzijos suskaldymui, kurio begėdiškai reikalauja dalis Anglijos spaudos. Tai ta pati spauda, kuri ištisus dvidešimt metų dievino Luji Bonapartą kaip Europos apvaizdą ir kuri entuziastiškai plojo Amerikos vergvaldžių maištui[5]. Dabar, kaip ir tada, ji kovoja už vergvaldžius.
Tegu Tarptautinės Darbininkų Asociacijos sekcijos kviečia darbininkų klasę visose šalyse aktyviai veikti. Jeigu darbininkai užmirš savo pareigą, jeigu jie liks pasyvūs, dabartinis baisus karas taps naujų dar baisesnių tarptautinių karų pirmtaku ir atves kiekvienoje šalyje į naujas kardo, žemėvaldos ir kapitalo riterių pergales prieš darbininkus.
Tegyvuoja respublika!
[1]Rugsėjo 2 d. Prancūzijos kariuomenė buvo sumušta prie Sedano ir drauge su imperatorium paimta į nelaisvę. Rugsėjo 4 d. Prancūzijoje buvo paskelbta respublika ir suformuota nauja vyriausybė, vadinamoji „nacionalinės gynybos vyriausybė“.
[2] Tilžės taika buvo sudaryta 1807 m. tarp Prancūzijos ir Rusijos po to, kai Napoleono I kariuomenė sutriuškino Prūsiją.
[3] Padaryta klaida – nėra o raidės. MIA pastaba.
[4] Kalbama apie plačią reikalavusių pripažinti Prancūzijos respubliką mitingų kampaniją, kuri išsivystė Anglijoje darbininkų tarpe Markso ir I Internacionalo Generalinės Tarybos iniciatyva.
[5] Amerikos pilietinio karo metu (1861—1865 m.), kuris vyko tarp pramoninės Šiaurės ir plantatorinių vergvaldžių Pietų, Anglijos buržuazinė :spauda rėmė Pietus, t. y. vergovinę santvarką.