Laiškai: 1860-1869 m.
Tarptautinė Darbininkų Asociacija – „Berliner Reform“ redaktoriui
Parašė: Karlas Marksas 1865 sausio 24 d.
Išspausdinta laikraštyje „Social-Demokrat“ 1865 m. vasario 1, 3 ir 5 d.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:330-336
Spausdinama: pagal laikraščio tekstą
Vertimas: iš vokiečių kalbos
Suskaitmeninimas: Baltoji Rožytė
Gerbiamasis!
Aš vakar gavau laišką, kur Jūs reikalaujate iš manęs smulkiai įvertinti Prudoną. Laiko stoka neleidžia man patenkinti Jūsų pageidavimo. Be to, aš neturiu po ranka nė vieno jo kūrinio. Tačiau, kad parodyčiau Jums savo gerus norus, aš greitomis parašiau trumpą apybraižą. Jūs galite ją paskui papildyti, išplėsti, sutrumpinti, — trumpai sakant, daryti su ja viską, kas Jums patiks.
Pirmųjų Prudono mėginimų aš jau nebeatsimenu. Jo mokyklinis darbas apie „Pasaulinę kalbą“ parodo, kaip nesivaržydamas jis imdavosi klausimų, kuriems išspręsti jam trūkdavo pačių elementariausių žinių.
Jo pirmasis veikalas „Kas yra nuosavybė?“ neabejotinai уra geriausias jo veikalas. Jis sudarė epochą, jeigu ne savo turinio naujumu, tai nors nauju ir drąsiu būdu kalbėti senus dalykus. Jam žinomų prancūzų socialistų ir komunistų veikaluose „nuosavybė“, žinoma, buvo ne tiktai iš visų pusių kritikuojama, bet ir utopiškai „pašalinta“. Su šia knyga Prudonas užėmė Sen Simono ir Furjės atžvilgiu tokią maždaug vietą, kaip Feuerbachas Hegelio atžvilgiu. Palyginus su Hegeliu, Feuerbachas yra labai skurdus. Tačiau po Hegelio jis padarė epochą, nes į pirmą vietą iškėlė kai kuriuos krikščioniškajai sąmonei nemalonius ir kritikos pažangai svarbius punktus, kuriuos Hegelis buvo palikęs mistinėje prieblandoje.
Jeigu galima taip išsireikšti, šiame Prudono veikale vyrauja dar stipri stiliaus muskulatūra. Ir šį stilių aš laikau svarbiausiu jo nuopelnu. Matyti, kad net ten, kur Prudonas tiktai pakartoja senus dalykus, tai jam yra savarankiškas atradimas; tai, ką jis sako, jam pačiam buvo nauja ir jis tai vertina kaip nauja. Iššaukiantis drąsumas, kuriuo jis užsipuola politinės ekonomijos „šventovę“, sąmojingi paradoksai, su kurių pagalba jis išjuokia banalų buržuazinį protą, naikinama kritika, kandi ironija, šen ir ten prasiveržiąs gilus ir nuoširdus pasipiktinimo esamosios santvarkos šlykštumu jausmas, revoliucinis įsitikinimas — visomis šiomis ypatybėmis knyga „Kas yra nuosavybė?“ elektrizavo skaitytojus ir pasirodžiusi pasaulyje padarė didelį įspūdį. Griežtai mokslinėje politinės ekonomijos istorijoje ši knyga vargu ar būtų verta paminėti. Bet tokios rūšies sensaciniai veikalai moksle vaidina savo vaidmenį lygiai taip, kaip ir grožinėje literatūroje. Paimkite, pavyzdžiui, Maltuso knygą „Apie gyventojus“. Pirmajame leidime tai buvo ne kas kita, kaip „sensacinis pamfletas“ ir, be to, — plagiatas nuo pradžios iki galo. Ir vis dėlto kokį stiprų įspūdį padarė šis paskvilis prieš žmonių giminę!
Jeigu Prudono knyga būtų po mano ranka, lengva būtų keliais pavyzdžiais parodyti jo pirmykštį būdą rašyti. Tuose paragrafuose, kuriuos jis pats laikė svarbiausiais, jis traktuodamas antinomijas seka Kantu — tai vienintelis vokiečių filosofas, su kuriuo jis buvo tada susipažinęs iš vertimų, — ir susidaro tvirtas įspūdis, kad jam, kaip ir Kantui, antinomijų išsprendimas yra kažkas, kas yra „anapus“ žmogaus proto, t. y., kas jo paties protui palieka neaišku.
Nežiūrint viso tariamo ultrarevoliucingumo, jau knygoje „Kas yra nuosavybė?“ susiduriame su prieštaravimu: iš vienos pusės, Prudonas kritikuoja visuomenę, žiūrėdamas prancūziškojo smulkiojo valstiečio (vėliau — smulkiojo buržua) akimis, o iš antros pusės, taiko jai iš socialistų pasiskolintą mastą.
Jau pati antraštė parodo knygos trūkumus. Klausimas buvo taip neteisingai pastatytas, kad į jį negalima buvo teisingai atsakyti. Antikinius nuosavybės santykius buvo panaikinę feodaliniai santykiai, o feodalinius — buržuaziniai. Pati istorija tuo būdu sukritikavo praeities nuosavybės santykius. Tai, apie ką iš esmės kalbėjo Prudonas, buvo esamoji šių laikų buržuazinė nuosavybė. Į klausimą: kas ji yra? — galima buvo atsakyti tiktai kritiškai išanalizavus politinę ekonomiją, apimančią šių nuosavybės santykių visumą ne jų teisine išraiška, kaip valios santykių, bet jų realiu, t. y. kaip gamybinių santykių, pavidalu. Bet kadangi Prudonas visą šių ekonominių santykių visumą siejo su bendra teisine „nuosavybės“, „la propriéte“ sąvoka, tai jis nė negalėjo išeiti už ribų to atsakymo, kurį dar prieš 1789 m. davė Briso tais pačiais žodžiais ir panašiame kūrinyje: „Nuosavybė — tai vagystė“.
Geriausiu atveju iš to išplaukia tik tai, kad buržuazinis teisinis „vagystės“ supratimas tinka taip pat ir „doram“ paties buržua pelnui. Iš antros pusės, atsimenant, kad „vagystė“ kaip prievartinis nuosavybės pažeidimas numato nuosavybę, Prudonas susipainiojo įvairiausiuose jam pačiam neaiškiuose išvadžiojimuose apie tikrąją buržuazinę nuosavybę.
Kai aš 1844 m. gyvenau Paryžiuje, aš užmezgiau asmeninius santykius su Prudonu. Aš todėl čia tai paminiu, kad tam tikru laipsniu ir aš esu kaltas dėl jo „sofistikos“ („sophistication“, kaip vadina anglai prekių falsifikavimą). Ilgų, dažnai visą naktį trukusių ginčų metu aš užkrėčiau jį, didelei žalai jam pačiam, hegelizmu, kurio jis betgi, nemokėdamas vokiškai, negalėjo kaip reikiant išstudijuoti. Tai, ką aš buvau pradėjęs, tęsė toliau, mane iš Paryžiaus ištrėmus, p. Karlas Griunas. Kaip vokiečių filosofijos mokytojas jis turėjo prieš mane dar tą pranašumą, kad pats nieko apie ją nesuprato.
Kurį laiką prieš pasirodant antrajam stambiam jo veikalui — „Skurdo filosofija ir t. t.“, — Prudonas pats pranešė man apie jį labai plačiame laiške, kuriame tarp kitko yra šie žodžiai: „Laukiu Jūsų griežtos kritikos“. Iš tikrųjų, ši kritika greitai užgriuvo jį (mano knygoje „Filosofijos skurdas ir t. t“, Paryžius, 1847 m.) tokiu pavidalu, kad visiems laikams padarė galą mūsų draugystei.
Iš to, kas čia pasakyta, Jūs matote, kad Prudono knygoje „Skurdo filosofija, arba ekonominių prieštaravimų sistema“, buvo jo iš esmės[1] pirmąsyk atsakyta į klausimą: „Kas yra nuosavybė?“. Iš tikrųjų, tiktai po to, kai pasirodė jo pirmoji knyga, Prudonas pradėjo savo ekonomines studijas; jis atrado, kad į jo iškeltą klausimą galima atsakyti ne plūdimais, bet tiktai šiuolaikinės politinės ekonomijos analize. Tuo pat metu jis pamėgino dialektiškai išdėstyti ekonominių kategorijų sistemą. Vietoje neišsprendžiamų Kanto „antinomijų“ dabar kaip išsivystymo priemonė turėjo stoti Hegelio „prieštaravimas“.
Jo dvitomio, storo veikalo kritiką Jūs rasite mano atsakomajame veikale. Aš ten parodžiau, tarp kitko, kaip mažai tesuvokė Prudonas mokslinės dialektikos paslaptis ir kiek, iš antros pusės, jis pritaria spekuliatyvinės filosofijos iliuzijoms, kai, užuot matęs ekonominėse kategorijose istorinių, tam tikrą materialinės gamybos išsivystymo laipsnį atitinkančių gamybinių santykių teorinius išreiškimus, jis nusiplepa iki to, kad paverčia juos nuo amžių egzistuojančiomis, amžinomis idėjomis, ir kaip tokiu aplinkiniu keliu jis vėl grįžta į buržuazinės ekonomijos požiūrį(2).
Toliau aš dar parodau, kiek visiškai nepakankamai ir kartais tiesiog mokiniškai jis yra susipažinęs su politine ekonomija, kurią jis ėmėsi kritikuoti, ir kaip jis drauge su utopistais vaikosi vadinamojo „mokslo“, kuriam padedant būtų galima a priori[3] išrasti formulę „socialiniam klausimui išspręsti“, užuot mokslo šaltiniu padaręs kritišką istorinio judėjimo pažinimą, judėjimo, kuris pats sukuria materialines išsivadavimo sąlygas. O ypatingai ten parodoma, kokios neaiškios, neteisingos ir pusinės yra Prudono pažiūros į tai, kas sudaro visko pagrindą — į mainomąją verte; dar daugiau, jis utopiniame Rikardo vertės teorijos aiškinime mato naujojo mokslo pagrindą. Savo nuomonę apie jo bendrąjį požiūrį aš sutrauktai išreiškiu šiais žodžiais:
„Kiekvienas ekonominis santykis turi savo gerą ir savo blogą pusę — štai vienintelis punktas, kur p. Prudonas pats savęs nesugriauna. Gerąją pusę, jo nuomone, iškelia ekonomistai; о blogąją demaskuoja socialistai. Jis iš ekonomistų pasiskolina įsitikinimą amžinųjų santykių būtinumu; o iš socialistų jis pasiskolina tą iliuziją, dėl kurios jie skurde temato tiktai skurdą (užuot matę jame revoliucinę griaunamąją pusę, kuri nuvers senąją visuomenę). Jis sutinka ir su vienais ir su antrais, kartu mėgindamas pasiremti mokslo autoritetu. Mokslas jo suvedamas į nykštukišką mokslinės formulės mastą; tai žmogus, besivaikąs formulių. Tuo būdu p. Prudonas džiaugiasi sukritikavęs ir politinę ekonomiją ir komunizmą, o iš tikrųjų jis stovi žemiau už juos abu. Jis stovi žemiau už ekonomistus, nes įsivaizduoja, kad jam kaip filosofui, turinčiam rankose magišką formulę, galima nesileisti į grynai ekonomines smulkmenas; jis stovi žemiau už socialistus, nes neturi nei pakankamai vyriškumo, nei pakankamai įžvalgumo, kad galėtų pakilti, bent spekuliatyviškai, aukščiau už buržuazinį akiratį... Kaip mokslo vyras jis nori iškilti aukščiau už buržua ir proletarus, bet jis tėra tiktai smulkusis buržua, amžinai besiblaškąs tarp kapitalo ir darbo, tarp politinės ekonomijos ir komunizmo“(4).
Kad ir kaip rūsčiai skamba šis sprendimas, aš ir dabar pasirašau po kiekvienu jo žodžiu. Tačiau kartu reikia atsiminti, kad tuo metu, kai aš paskelbiau Prudono knygą smulkiaburžuazinio socializmo kodeksu ir tai teoriškai įrodžiau, ekonomistai ir socialistai keikė Prudoną kaip ultrarevoliucionierių. Štai kodėl aš ir vėliau niekados neprijungdavau savo balso prie tų, kurie šaukė, kad jis „išdavė“ revoliuciją. Ne jo kaltė, jeigu iš pat pradžių neteisingai suprastas tiek kitų, tiek ir savo paties, jis nepateisino nepagrįstų vilčių.
„Skurdo filosofijoje“, priešingai knygai „Kas yra nuosavybe?“, visi Prudono dėstymo būdo trūkumai labai nepalankiai krinta į akis. Stilius dažnai yra ampoulé (išpūstas), kaip sako prancūzai. Pompastiškas spekuliatyvinis žodžių rezginys, tariamai būdingas vokiškajai filosofijai, visuomet pasirodo ten, kur jam pritrūksta gališko proto aštrumo. Taip ir rėžia ausį pagyrūniškas, turgiškai rėksmingas, reklaminis tonas, ypač tuščias didžiavimasis tariamuoju „mokslu“ ir bergždžias pliauškimas apie jį. Nuoširdi šiluma, kurios yra kupinas pirmasis jo kūrinys, čionai tam tikrose vietose sistemingai pakeičiama karštligiška deklamacija. Be to, tasai bejėgiškas ir pasibiaurėtinas savamokslio stengimasis pasirodyti mokslininku, savamokslio, kurio įgimtas pasididžiavimas savo galvosenos originalumu ir savarankiškumu yra jau palaužtas ir kuris, kaip mokslo išsišokėlis, įsivaizduoja, kad turi girtis tuo, kuo jis nėra ir ko jis neturi. Ir, be to, ši psichologija smulkiojo buržua, kuris nešvankiai, grubiai, nesąmojingai, negiliai ir tiesiog neteisingai užsipuola tokį žmogų, kaip Kabė, vertą pagarbos už tą vaidmenį, kurį jis suvaidino Prancūzijos proletariato judėjime; užtat jis labai mandagus, pavyzdžiui, su Diunuaje (vis dėlto — „valstybės patarėjas“), nors visa šio Diunuajės reikšmė tėra ta, kad jis su komišku rimtumu per tris storus ir nepakenčiamai nuobodžius tomus skelbia rigorizmą, kurį Helvecijus taip apibūdino: „Iš nelaimingųjų reikalaujama tobulumo“.
Vasario revoliucija Prudonui iš tikrųjų atėjo visai netinkamu momentu, nes jis buvo tik prieš kelias savaites nesugriaunamai įrodęs, kad „revoliucijų era“ praėjusi visiems laikams. Jo kalba Nacionaliniame susirinkime nors ir parodė, kiek mažai jis suprato esamą padėtį, yra verta visokiausio pagyrimo. Po birželio sukilimo tai buvo didžiai drąsus žygis. Be to, jo kalba turėjo tą teigiamą pasekmę, kad p. Tjeras prieš Prudono pasiūlymus pasakytoje kalboje, kuri vėliau buvo išleista atskira brošiūra, įrodė visai Europai, koks pasigailėtinai vaikiškas katekizmas tarnavo pjedestalu šiam dvasiniam Prancūzijos buržuazijos šului. Palyginus su p. Tjeru, Prudonas ir iš tikrųjų išaugo iki prieštvaninio milžino didumo.
„Beprocentinio kredito“ ir juo pagrįsto „liaudies banko“ išradimas buvo paskutiniai ekonominiai p. Prudono „žygdarbiai“. Mano knygoje „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, 1-515 sąsiuvinis, Berlynas, 1859 m. (59—64 psl.)[5], įrodoma, kad teorinis jo pažiūrų pagrindas yra kilęs iš to, kad jis nežinojo pagrindinių buržuazinės politinės ekonomijos elementų, būtent — prekių santykio su pinigais, tuo tarpu kai praktinis pagrindas buvo paprasta senesnių ir žymiai geriau paruoštų projektų reprodukcija. Kad kreditas, kaip buvo, pavyzdžiui, Anglijoje XVIII amžiaus pradžioje, о po to vėl XIX amžiaus pradžioje, padėjo turtui pereiti iš vienos klasės rankų į kitos klasės rankas, kad tam tikromis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis jis gali pagreitinti proletariato išsivadavimą, dėl to nekyla nė mažiausios abejonės, tai yra savaime suprantama. Bet laikyti kapitalą, duodantį procenių, svarbiausia kapitalo forma, mėginti ypatingą kredito pritaikymą, tariamą procentų panaikinimą padaryti visuomeninio pertvarkymo pagrindu — yra perdėm miesčioniška fantazija. Ir iš tikrųjų mes matome, kad ši fantazija buvo smulkiai išvystyta jau XVII amžiaus Anglijos smulkiosios buržuazijos ekonominių ideologų. Prudono polemika su Bastia (1850 m.) apie kapitalą, duodantį procentų, stovi daug žemiau už „Skurdo filosojiją“. Jis prieina iki to, kad net Bastia jį nugali, ir jis komiškai šūkauja kiekvieną kartą, kai priešininkas suduoda jam smūgį.
Prieš keletą metų Prudonas parašė veikalą apie „Mokesčius“, skirtą konkursui, kurį buvo paskelbusi, rodos, Lozanos vyriausybė. Čia išnyksta ir paskutiniai geniališkumo pėdsakai, ir pasilieka gryniausias smulkusis buržua.
O dėl politinių ir filosofinių Prudono raštų, tai visuose juose iškyla tas pats prieštaringas, dvejopas pobūdis, kaip ir ekonominiuose veikaluose. Be to, jie teturi tik grynai vietinę reikšmę — tik Prancūzijai. Tačiau jo užsipuolimai prieš religiją, bažnyčią ir t. t. buvo didelis nuopelnas Prancūzijos sąlygomis tuo metu, kai Prancūzijos socialistai laikė tinkamu dalyku religingume matyti savo pranašumo ženklą prieš buržuazinį XVIII a. volterizmą ir prieš vokiškąjį XIX amžiaus bedieviškumą. Jeigu Petras Didysis rusų barbariškumą nugalėjo barbariškumu, tai Prudonas padarė visa, kas nuo jo priklauso, kad prancūzų frazieriškumą nugalėtų fraze.
Į jo knygą apie „Valstybės perversmą“ reikia žiūrėti ne tik kaip į blogą veikalą, bet kaip į niekšiškumą, kuris betgi visiškai atitinka jo smulkiaburžuazinį požiūrį; čia jis koketuoja su Luji Bonapartu ir stengiasi jį padaryti priimtiną Prancūzijos darbininkams; toks pat yra jo pastarasis veikalas prieš Lenkiją, kur jis, pataikaudamas carui, parodo kretino cinizmą.
Prudonas buvo dažnai lyginamas su Ruso. Nieko nėra klaidingesnio už šį palyginimą. Jis greičiau panašus į Nik. Lengę, kurio knyga „Civilinių įstatymų teorija“, beje, yra genialus veikalas.
Prudonas iš prigimties buvo linkęs į dialektiką. Bet kadangi jis niekados nesuprato tikrosios mokslinės dialektikos, tai jis nenuėjo toliau už sofistiką. Iš tikrųjų tai buvo susiję su jo smulkiaburžuaziniu požiūriu. Smulkusis buržua, taip pat kaip ir istorikas Raumeris, yra sudėtas iš „iš vienos pusės“ ir „iš antros pusės“. Toks jis yra savo ekonominiuose interesuose, o todėl ir savo politikoje, savo religinėse, mokslinėse ir meninėse pažiūrose. Toks jis savo moralėje, toks visur. Jis yra įsikūnijęs prieštaravimas. O jeigu, be to, jis, kaip Prudonas, yra sąmojingas žmogus, tai jis greitai įpranta žonglieruoti savo paties prieštaravimais ir juos paversti, atsižvelgdamas į aplinkybes, nelauktais, triukšmingais, kartais skandalingais, kartais puikiais paradoksais. Mokslinis šarlataniškumas ir politinis prisitaikėliškumas yra neišskiriamai susiję su tokiu požiūriu. Tokiems subjektams palieka tiktai vienas skatinamas motyvas — jų garbės troškimas; kaip visi garbėtroškos, jie tesirūpina tiktai momento pasisekimais, sensacija. Kartu neišvengiamai išnyksta tas paprastas moralinis taktas, kuris visados saugojo, pavyzdžiui, Ruso nuo bet kurio, kad ir tik tariamo, kompromiso su esamąja valdžia.
Gal būt, palikuonys, apibūdindami šį neseną Prancūzijos istorijos laikotarpį, pasakys, kad Luji Bonapartas buvo jo Napoleonas, o Prudonas — jo Ruso-Volteras.
O dabar aš ištisai uždedu Jums atsakomybę už tai, kad Jūs taip greit po šio žmogaus mirties užkorėte man jo pomirtinio teisėjo vaidmenį.
Jus gerbiąs Karlas Marksas
[1] Originaliame lietuviškame leidime padaryta klaida – nėra e raidės. MIA pastaba.
(2) „Sakydami, kad esamieji santykiai — buržuazinės gamybos santykiai — yra natūralūs, ekonomistai tuo leidžia suprasti, kad tai yra kaip tik tie santykiai, kuriems esant turtas sukuriamas ir gamybinės jėgos vystosi sutinkamai su gamtos dėsniais. Vadinasi, patys šie santykiai yra nepriklausomi nuo laiko įtakos gamtos dėsniai. Tai — amžini dėsniai, kurie visados turi valdyti visuomenę. Tuo būdu iki šiol buvo istorija, o dabar jos nebėra“ (mano veikalo 113 psl.).
(Markso pastaba.) — Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, V , 373—374 psl., rus. leid.
[3] — iš anksto.
(4) Ten pat, 119, 120 psl. (Markso pastaba.) — Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, V t., 378 psl., rus. leid.
[5] Žr K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XII t. Id., 67—72 psl, rus. leid.